pokalbis apie kuratorystę
Sveika, 3Xpozicija bendruomene, Šiuo metu ruošiu pokalbių su Lietuvos šiuolaikinės dailės parodų kuratoriais knygelę, kurioje bus publikuojami mano surinkti interviu su daugiau nei 20 įvairių kartų Lietuvos parodų kuratorių. 3Xpozicija pasirinkau kaip svarbų jaunųjų menininkų ir kuratorių inicijuotą projektą, kuriame išbandomas netradicinis Lietuvos kontekste kuratorystės modelis. Norėčiau su jumis padiskutuoti apie tai, koks yra tokios kuratorystės poreikis, privalumai ir trūkumai ir kokia yra jūsų pozicija ir indėlis į paties projekto plėtrą.
Diskusiją siūlyčiau pradėti nuo šių klausimų:
- Kuo, jūsų nuomone, "viešasis kuravimas" kaip projektų generavimo modelis skiriasi nuo "tradicinės kuratorystės" ir kokiai tradicijai jis oponuoja?
- Koks vaidmuo tokiuose projektuose kaip 3Xpozicija tenka kuratoriui?
Laukiu jūsų minčių šia tema ir tikuosi, kad šie klausimai taps pagrindu įdomiai diskusijai, kuri galėtų būti publikuojama leidinyje apie kuratorystę.
lapkritis 16, 2006; 22:36
idomu pasidomet kiek kuriniu, kuriu idejos cia buvo pirmakart pristatytos buvo paimti i paroda… siaip, kolektyvinio pasikomentavimo cia buvo, taciau realiai paroda juk buvo kuruota dvieju kuratoriu, o ne efemeriskos ju daugybes.
lapkritis 17, 2006; 15:07
Labas, Arturai,
kiek supratau, tavo kūrinys parodoje “Prospekto” galerijoje kaip tik ir buvo vienas iš tų, kurie gimė taikant viešojo kuravimo principą: tu pasiūlei projekto idėją, kuri buvo diskutuojama šiame portale ir įgavo galutinį pavidalą būtent šių diskusijų dėka. Įdomu būtų sužinoti, kodėl nusprendei su šiuo projektu dalyvauti būtent projekte apie postfotografiją? Ir kaip atrodytų tavo kūrinys, jeigu pati paroda būtų kuruojama “efemeriškos daugybės” kuratorių?
lapkritis 17, 2006; 17:58
Visų pirma, kalbant apie viešąjį kuravimą reiktų apsibrėžti sąvokas ir kategorijas. Mano galva, viešasis kuravimas gali būti, kai
a) visas parodos kuravimas rodomas viešai: nuo medžiagos rinkimo ir konteksto studijų, iki diskutavimo apie parodos temas, pavadinimą, darbus ir galerijos erdvės dalybas.
b) nėra vieno kuratoriaus tik pateikiamas meno kūrinio archyvas ir žiūrovas/dalyvis pats susidėlioja savo ekspoziciją.
Mes siekėme išbandyti pirmąją viešo kuravimo samprata ir manau, kad ji daugiau mažiau pavyko: 3xpozicija.lt yra ir nuorodų archyvas (kontekstas), diskusijos apie parodos pavadinimą bei nagrinėjamas problemas, ir komentarai menininkų darbams ir t.t.
Svarbu pažymėti, kad nuo viešo kuravimo verta atskirti viešą meno kūrinių sukūrimą. Žinoma, tai būtų labai įdomu, tačiau meno pasaulyje, gal tiksliau Lietuvos meno scenoje kolaboracinė kūrybos samprata nėra labai gaji. Tai yra, menininkas vis dar lieka individualus kūrėjas, eksponuojantis tik savo galutinį kūrinį. Tam, kad būtų galima stebėti meno kūrinio idėjos kismą ir menininko reakciją į komentarus, reikia ne tik kolaboracinės kultūros, bet ir nemažai profesionalių menininkų.
Vis gi verta pasidžiaugti, kad 3xpozicijos el. dienoraštyje (webloge), kuris praktiškai idealus viešo kuravimo įrankis, bent du parodoje buvę darbai: Arturo Bumšteino ir Tomo Čiučelio yra daugiau mažiau viešojo kuravimo rezultatas.
lapkritis 17, 2006; 18:19
Mūsų viešojo kuravimo idėja kyla labiau iš naujųjų medijų bei aktyvizmo sferų, jau todėl tai yra opozicija tradicinei šiuolaikinio meno kontekste įprastai kuratorystei. Mes siekiame “paviešinti” menininko-kuratoriaus-galerijos komunikaciją, kuri dažniausiai yra nematomas, o gal ir neskaidrus, procesas.
Naujųjų medijų kontekstas čia svarbus tuo, kad projektas gimsta kaip kolaboracinės autorystės kūrinys. Be to, ir jis pats prasideda bei vyksta internete. Taip pat kai kurie jo etapai primena kultūrinį-socialinį aktyvizmą, svarbų naujųjų medijų elementą.
Tačiau mes ieškome ir sąsąjų tarp naujųjų medijų ir šiuolaikinio meno, bandydami surasti sąveiką tarp interneto erdvės ir galerinės balto kubo erdvės. Tad ir pati paroda galerijoje įdomi kaip interneto erdvės materializavimasis.
Kuratoriaus vaidmuo priklauso nuo bendruomenės, jei ji pakankamai stipri, tai kuratorius lieka tik iniciatoriumi, tačiau jei bendruomenė nėra per daug aktyvi, tai kuratorius kartais turi atlikti ir įprastines savo funkcijas. Mūsų atveju, gavosi labiau antrasis variantas: kartais tekdavo būti tik moderatoriumi, o kartais ir tradiciniu kuratoriumi.
lapkritis 18, 2006; 2:33
>kiek supratau, tavo kūrinys parodoje “Prospekto” galerijoje kaip tik ir buvo vienas iš tų, kurie gimė taikant viešojo kuravimo principą: tu pasiūlei projekto idėją, kuri buvo diskutuojama šiame portale ir įgavo galutinį pavidalą būtent šių diskusijų dėka.
KOMENTARAI@3XPOZICIJA – MAN ASMENISKAI LABAI GRAZI PARODA, TACIAU TAI NE KOLEKTYVINIO KURAVIMO REZULTATAS, O SUNKAUS VYTAUTO IR TADO DARBO REZULTATAS.
MANAU YRA SKIRTUMAS TARP KOLEKTYVINIO KURAVIMO IR VIESAI VYKDOMO KURAVIMO…
>Įdomu būtų sužinoti, kodėl nusprendei su šiuo projektu dalyvauti būtent projekte apie postfotografiją? Ir kaip atrodytų tavo kūrinys, jeigu pati paroda būtų kuruojama “efemeriškos daugybės” kuratorių?
AS VYTAUTUI PASIULIAU MAN PACIAM AKTUALIUS DALYKUS, O VYTAUTAS PASIULE PASIULYTI FORUME BUTENT TAI KA VELIAU IR PASIULIAU.
THE BAT PROJECT YRA VISU PIRMA PERFORMANSAS, O KOKIA JIS IGAUNA FIZINE FORMA PARODOJE TAI YRA KURATORIAUS REIKALAS. JEIGU KURATORIU YRA DAUG TAI MANYCIAU LEMTINGAS ZODIS TENKA PASKUTINIAM PAKOMENTAVUSIAM, APIBENDRINUSIAM DISKUSIJA. O TAI GALI PADARYTI TIK VIENAS ZMOGUS.
AS PATS NETIKIU I TOBULA MULTI-KOLABORACIJA, KURIOJE DISKUSIJOS BUDU YRA ISGRYNINAMI KONCEPTAI. JOKS KOLEKTYVAS NEAPSIEINA BE TERORO.
:)
lapkritis 18, 2006; 2:37
taigi, ispradziu atsakiau i Julijos klausimus, o po to perskaiciau Vytauto tekstus. o reikejo padaryti atvirksciai.
klausimas Vytautui: KOKSAI WWW BENDRUOMENES INDELIS I ‘THE BAT PROJECT’ REALIZAVIMA?
lapkritis 18, 2006; 18:06
atsakymas Arturui: www bendruomenės indėlis akivaizdžiai matosi tavo pasiūlyto darbo "Šikšnosparnio projektas" komentaruose ir, be to, pats komentarų reiškinys yra jau indėlis. Ir manau nesvarbu, ar tu pritaikei kažką iš tų komentarų savo darbe, tačiau vis vien juos perskaitei ir gal permąstei. Man rodos, tu per daug materialistiskai ziuri i kolektyvinį kuravimą ir jo rezultatus.
lapkritis 19, 2006; 2:12
taip, tu teisus.
lapkritis 21, 2006; 9:41
Kalbant apie skirtumus nepamiršt reiktų ir to, kad kolektyviniame kuravimo procese dalyvauja bendruomenės sąmonė, o ji gali priimti kiek kitokius sprendimus nei, kad priimtų kuratoriaus sąmonė. Į procesą čia įsijungia ne vienos ar kelios smegenys, bet smegenų tinklas duodantis naują kokybę. Čia sprendimus priima (ar bent jau turėtų priimti) ne kuratoriaus asmeninis kūnas, bet bendruomenės socialinis kūnas. Kuravimo proceso išviešinimas kažkiek disciplinuoja kuratorių, kuris idealiu atveju turėtų siekti susitraukti iki iniciatoriaus. Visų pirma jis turi likti nuoseklus ir saikiai bei atsakingai naudoti savo galią.
O galios iniciatorius vis tiek turi nemažai. Jo startinė pozicija stipresnė nei kitų dalyvių, nes tai jis nustato kalbą bei būdą kuriuo vyks viešo kuravimo sąveika. Pačiame sąveikos dizaine yra gausu politinių sprendimų – nuo to ar galima dalyvauti kaip avatarui ar tik kaip realiam asmeniui iki to kaip klasifikuojami ir rodomi pranešimai. Šitoj vietoj manau atsiskleidžia gana svarbūs tokios kuratorystės skirtumai nuo tradicinės – čia sąveika kiek vieną kartą gali būti perprogramuojama ir egzistuoja gana daug tokio proceso programavimo galimybių. Idealiu atveju pats sąveikos dizainas galėtų tapti kūriniu.
Pats tokio kuravimo proceso pasirinkimas yra iš esmės politinis pareiškimas pats savaime. Be to, ką pasakė Vytautas apie kabinetinės komunikacijos kritiką, pridurčiau, kad pats parodos įvykis čia panaudojamas bendruomenei kurti, nes bendruomenės būtent ir atsiranda ten, kur grupė žmonių pradeda spręsti jiems bendrai iškilusią problemą. Taigi bendruomenė tampa šalutiniu įvykio produktu kas matyt retai arba niekad neįvyksta tradicinio kuravimo procese, kur komunikacija, kuri galėtų sukurti bendruomenę, bėgioja aukštyn-žemyn vietoj to, kad cirkuliuotų visomis įmanomomis kryptimis.
lapkritis 22, 2006; 0:33
Manau, virtualumo pavertimas apčiuopiamybe yra ryškiausias šitos iniciatyvos bruožas. Blog’o formatas vienaip, ar kitaip įtakoja idėjų sklaidą, kadangi daugelis yra pažįstami su šia medijavimo forma ir turi savo individualius savireprezentacijos būdus joje. Viešo kuravimo erdvė- tai greičiau darbastalis manipuliavimui idėjomis ir informacija, kuriame nėra fizinio “buvimo” (presence), o tik jo pėdsakai. Tai “sterilesnis” kuravimo metodas (jo privalumus ir trūkumus galėtų įvardinti nebent patys kuratoriai).
Dalyviui, tuo tarpu, svarbus yra mobilumas, patogi proceso “autorius-blog’as-diskusija-paroda” formatas. Nors jis ir neįprastas, eksperimentinis, tačiau visiškai realus. Yra daugybė adekvačių tokio proceso pavyzdžių (žinoma, už Lietuvos ribų).
Parodos uždarymo diskusijoje buvo užsiminta apie autorystę tokio pobūdžio projekte. Autorystės pasidalinimo, ar individualumo praradimo klausimai gali kilti tuomet, kai nėra individualumą palaikančių formų ir jas interpretuojančių struktūrų. Tačiau jos abi egzistuoja- bent jau pačių autorių- galvose. O ir pačiam blog’e.
sausis 18, 2007; 22:43
Sveiki ir vėl. Buvau ilgokai nuo jūsų atitrūkus ir perskaičius jūsų mintis sumąsčiau dar daugiau klausimų. Gal bendruomeniškai surastume atsakymus ir į juos?
Visų pirma, ačiū už sąvokų apibrėžimus. Reziumuojant aktyvistų mintis, galima būtų sakyti, kad viešasis kuravimas yra viešai vykstantis nebaigtinis procesas, kuriame pagrindinis vaidmuo turėtų tekti bendruomenės, o ne vieno (ar kelių) už šį procesą atsakingų kuratorių sąmonei, pats procesas yra kruopščiai archyvuojamas ir sudaro tam tikros problemos ar reiškinio kontekstą. Štai čia turėčiau keletą pastabų.
Nemanau, kad vien pats faktas, jog viešasis kuravimas yra kilęs iš naujųjų medijų ir aktyvizmo sferų, savaime daro šį kuravimo modelį opoziciniu ar pranašesniu kitokios (pavadinkime ją tradicine) kuratorystės atžvilgiu. Tai, jog Lietuvoje kuratorystės praktikos įgavo nusistovėjusius pavidalus (su retomis išimtimis, kurios ne taip lengvai identifikuojamos, nuolat nestebint didesnės modelių įvairovės), byloja apie viso meno lauko stabilizacijos procesus, kuruojamos parodos čia jau tapo savotiška norma. Tačiau tai nereiškia, kad griežtai sunorminti yra ir tokių parodų rengimo (ir turinio formavimo) būdai. Jeigu medijos yra žmogaus tęsiniai, tai galbūt viešasis kuravimas yra tiesiog vienas iš kuratorystės proceso tęsinių demokratiškesnėje ir lengviau valdomoje bei visiems prieinamoje erdvėje?
Supratau, kad didžiausią jūsų nepasitenkinimą tradicine kuratoryste kelia tai, kad pastaroji yra uždara, jos proceso nemato žiūrovas. Tokiu atveju kuratorius (tradicine šio žodžio prasme) iš principo gali būti „korumpuotas“, t.y. nematant kitiems, tarp kuratoriaus ir menininko gali vykti įvairių „neskaidrių“ sandorių. Tarkime, menininkas gali taip ir nepateikti galutinio projekto pasiūlymo ir kuratorius, pasitikėdamas menininku (ir tikėdamas savo pasirinkimo kokybe) gali, taip pat kaip ir žiūrovas, pamatyti galutinį projektą tik per parodos atidarymą, tuo tarpu kai publikai jis bus pateikiamas kaip jo kuratorinio sumanymo rezultatas ar tęsinys. Palyginus su šiuo atveju viešasis kuravimas, kaip jūs jį apibūdinate, yra skaidrus, bendruomenės generuojamas procesas, vykstantis viešai prieinamais kanalais (3Xpozicija atveju – internete). Tuomet taip pat galima sakyti, kad viešasis kuravimas yra „kabinetinio“ konkursinių projektų paraiškų svarstymo proceso išviešinimas (tarkime, tiesioginė transliacija webcamu iš posėdžio), kur paraiškas svarstantys asmenys gali nukreipti patį siūlomą projektą viena ar kita linkme arba, kas irgi teoriškai įmanoma, tiesioginiame eteryje iš kabineto jie turėtų motyvuoti, kodėl viena ar kita paraiška yra atmetama ar priimama. Ar tai jau nebūtų viešasis kuravimas?
sausis 19, 2007; 14:54
Aš ir nemanau, kad viešojo kuravimo modelis yra pranašesnis už tradicinį vien dėl to, kad jis kyla iš naujųjų medijų sferos, tačiau bent teoriškai jis iškart nurodo į atviresnį ir viešesnį kuravimo būdą. Taigi teoriškai ir dažniausiai praktiškai jisai yra pranašesnis už tradicinį kuravimą bent jau dėl komunikacijos tarp menininkų ir kuratorių (bendruomenės). Taip pat, manau, viešasis kuravimas galėtų būti įdomesnis ir žiūrovui, kai jisai ne tik mato galutinį komunikacijos produktą - parodą, tačiau gali panaršyti ir po kuravimo archyvą, kas jam padėtų labiau suvokti parodos atsiradimo prielaidas, kūrinių patekimo motyvaciją ir t.t. Taigi, kaip galutinis (viešai matomas) produktas yra ne tik paroda, bet ir visas kelias iki jos (procesas).
sausis 19, 2007; 15:03
Mes neteigiame, kad visi tradiciniai kuravimo metodai yra absoliučiai vienodi, mes gal daugiau juos kritikuojame - pateikdami alternatyvų kuravimo būdą.
Apie neskaidrumą: Tu taikliai pastebėjai, kad būtent mes ir siekėme skaidrumo per viešumą. Vertinga pastaba ir tai, kad kuravimo procese ne tik kuratorius gali būti "blogas", bet ir "menininkas", kuris nevykdo savo pažadų ar pan. Nors mes daugiau skaidrumą adresavome į kuratoriaus pusę (nes niekad nežinai, kas vyksta už jo kabineto durų), tačiau šis skaidrumas galėtų priskirti ir daugiau atsakomybės menininkui. Jei jis paskutinę minutę persigalvodamas pateikia visai kitokį darbą nei siūlė prieš tai - tuomet visi kiti proceso dalyviai (jei jiems atrodo naujas pasiūlymas nevertas dėmesio), gali bakstelėti pirštu į kuravimo archyvą.
Visgi kalbant apie menininko "apgaudinėjimus" nukreiptus į kuratorių ir žiūrovą nereikia užašttrinti problemos, nes būtent viešumas suteikia menininkui daugiau atsakomybės bei tuo pačiu ir laisvės. Čia prieitume prie kito klausimo: kiek kuratorius kišasi į menininko kūrybos procesą: ar jis duoda menininkui laisvės kurti patvirtindamas tik jo eskizą, ar ji griežtai nurodo kaip tas darbas turi būti įgyvendintas, kas ir pasitaiko gan dažnai. Bet čia, manau, jau išeinam už temos ribų.
sausis 19, 2007; 17:21
Įdomi “transliavimo iš kabineto” versija, apie kurią užsiminei, Julija. Tai matyt būtų atrinkimo proceso paviešinimas, bet vargu, ar būtų galima tam pritaikyti apibūdinimą “viešasis kuravimas”, bent jau tikrai ne ta prasme, kuria buvo jį bandyta suvokti čia, 3xpozicijoje. Viešumas čia buvo traktuojamas ir kaip drauge įsitraukimo galimybė - kai gali ne tik stebėti, kas vyksta, bet ir įsijungti į veiksmą. Čia kaip ir su kitais veiksmais, vykstančiais viešumoje: jeigu, tarkim, pamatęs gatvėje besibučiuojančią porą pamėginsi prisijungti, gali būti ir nekaip sutiktas, nes čia vis dėl to buvo tik išviešinta privatybė; tačiau jei panorėsi įsilieti į tave sudominusią demonstraciją - pirmyn, nes tai ir yra tikra viešoji viešybė.
Galvoju, ar kuravimo akis į akį (na to, kabinetinio) išviešinimas būtų kažkuo veiksmingas? Nebent padidėtų atsakomybė (kalbant apie “besitariančiuosius”) ir satisfakcija (kalbant apie žiūrovą). Nors dėl satisfakcijos drįsčiau ir suabejoti: ar negali būti taip, kad galimybė matyti (girdėti, skaityti) procesą iki minimumo sumažina susidomėjimą galutiniu rezultatu? Ar neatsitinka taip, kad čia objektu tampa ne “ne tik galutinis produkats, bet ir procesas” (ką linkstame čia akcentuoti), bet vien tik procesas, o galutinis produktas - veikiau iš reikalo atiduodama duoklė kažkam (bet ne žiūrovui, nes ji jam nebeįdomi). Jeigu taip būtų, nematau čia nieko blogo (jeigu procesas buvo pajėgus suteikti maksimalų pasitenkinimą), bet visgi, ar nevertėtų tuomet pasilikti hipotetinėje stadijoje?.. koks būtų rezultatas, jeigu būtų…
sausis 22, 2007; 17:18
Pirmiausia, tai galvoju, jog 3xpozicija.lt yra labai puiki iniciatyva. Toliau - reakcija į šūsnį komentarų. Abejoju, ar viešąjį kuravimą galima vertinti kaip opoziciją įprastam kuravimui. Ar "įprastu" šiuolaikinio meno erdvėj vadiname kuratoriaus sudaromą kontekstą meno kūriniams arba menininkų veiklos praktikoms jame tarpti:) gal tai tiesiog kitoks kuravimo modelis? manau, kad daugelio šiuolaikinio meno kuratorių praktikoje rastume persidengiančių sluoksnių su 3xpozicija.lt Be to, man rodos, kad per daug reikšmės čia teikiama "ne/skaidrumui" ir proceso paviešinimui per se. Truputį juokinga. Kuo reikšmingas proceso matomumas žiūrovui, jeigu jis neketina prie to proceso prisijungti? Nežinau kaip atrodo kitiems, bet skaitmeninės ir fizinės erdvės santykis man taip pat atrodo pernelyg sofistikuotas (ar ne panašiai pvz. paprastai vyksta kuravimo procesas, kuratoriui su menininkais bendraujant elektroniniais laiškais?) Internetinė erdvė, manau, šiuo atveju funkciuonuoja kaip patogus įrankis. Viešojo kuravimo esmę (Tadas čia apie tai kalbėjo nemažai) vis tik sudaro (bent teoriškai) galimybė prie projekto vystymo ir galutinio rezultato prisijungti visiems norintiems ir susidomėjusiems, dalyvaujant daugiau/mažiau vienodomis teisėmis. Kitaip tariant, iniciatorius duoda startą ir toliau susikūrusioje ar nuolat besikuriančioje bendruomenėje išplėtojamas tam tikras turinys ir galiausiai sukuriamas "galutinis produktas" visų intelektualinėmis pastangomis. Vertingiausia ar reikšmingiausia ir išskirtiniausia tokiame modelyje galėtų būti būtent kolaboratyvinė veikla ir sąmoningas dalyvių įsitraukimas bei įnašas kuriant galutinį (ar etapinį) produktą. Kaip sako patys iniciatoriai, tai ne itin pavyko: vis tik kuratoriaus-iniciatoriaus balsas buvo tas "lemiamas" , nors galėtų juk būti ir moderuojamojo pobūdžio. Kitas klausimas, be abejo, kiek visi projekto dalyviai yra pajėgūs aktyviai dalyvauti ir vystyti diskusiją/link konkretybės (apie tai tp buvo jau užsiminta).
sausis 22, 2007; 21:48
Pirma, ačiū labai už kritiką ir pastebėjimus,kuri yra labai reikalinga sveikam kūnui.
Žinoma, kad 3xpozicija.lt panašus į šiuolaikinio meno kuravimo praktikas kai kuriais aspektais, tačiau tuo pačiu ir labai skirtinga.
Ar įprastinėje parodoje jūs galėtumete keliauti kuratoriu surinktais nuorodų labirintais, t.y. vartyti knygas ir pan., kuriomis rėmėsi “kuratorius”. Antra, svarbiausias skirtumas būtų kuratoriaus kaip diktatoriško dirigento nebuvimas, nes idealiu atveju viešajame kuravimo procese kuruoja ne kuratorius, o bendruomenė (būrys kuratorių, menotyrininkų ir žinoma pačių menininkų ar net iniciatyvesnių žiūrovų). Aš nesakau, kad tai pavyko pasiekti 3xpozicija.lt atveju, nes visų pirma trūko “kritinės masės” toje bendruomenėje, bet užuomazgos komentaruose tikrai matyti.
Proceso paviešinimas yra tiesiogiai susijęs ir su komunikacijos skaidrumu, o jei nenorime apie tai kalbėti, tada ir su gilesniu parodos supratimu pasyviam žiūrovui. Jei jam neaišku kaip atsirado parodoje vienas ar kitas darbas arba jis nori gilesnio supratimo - tai jam gali suteikti parodos el. dienoraštis.
Kalbant apie interneto erdvės išnaudojimą kuravimui 3xpozicija.lt atveju ji kaip tik suteikė projektui pranašumų ir, manau, čia lyginti su komunikacija el. laiškais nelabai galima, nes visų pirma joje nėra viešumo.
Vėlgi pasikartosiu, kad toliau laukia sunkiausias etapas - ne kaip startuoti ir pradėti projektą, o kaip sumotyvuoti žmones ir įtraukti į kuravimo procesą.
sausis 23, 2007; 12:41
vienas didžiausių viešo kuravimo privalumų - komunikacija, 2004 metais buvo kilusi idėja surengti parodą, kuri neturėtų kuratoriaus , o tik pasiūlyti idėją, plintančią progresijos dėsniais, kiekvienas autorius galėjo kviesti kitus ir tt. paroda vadinosi "YVAIRUS MENAS" buvo juntamas didelis entuziazmas, nes menininkai pasijautė galintys patys dalyvauti kuravimo procese, naturaliai formavosi keletas skirtingų ideologinių salų, eksponavimas vyko siūlant patiems autoriams užimti norimas erdves, mano nuostabai gavosi gan gera ekspozicija -autoriai, kas reta, stangėsi , kad kiekvienas darbas būtų gerai reprezentuotas, meninė kokybė buvo 8 balai iš 10, didžiausia viso sumanymo sėkmė buvo komunikacija ir diskusijos tiek parodos rengimo tiek po jos, peršasi išvada, kad įtraukimui į procesą labai svarbu kiekvieno dalyvaujančio savimotyvacija ir pagarbumas procesui, diktatoriški kuratoriai kuria situacijas, kai meninkas siekia buti laisvas, toks pavyzdys būtų "Taško"galerijos projektas (idėjos autoriai Mindaugas Šnipas ir Ramūnas Alminas) jokio kuratoriaus,Pirma- idėja, menininkai kurie palaiko idėją nors ir naudoja itin skirtingas meninės kalbos formos , minimali koordinacija ir puikios projekto realizacijos - komunikabili ir pagarbi diskusinė atmosfera+ kiekvienas dalyvaujantis procese menininkas maksimaliai siekia savo kūrinio kokybės ir bendro projekto kokybės.
sausis 23, 2007; 16:01
benaršydamas suradau dar vieną atsakymą į Dovilės pastabas. Jį galima rasti ką tik pasirodžiusiuje knygoje-straipsnių rinkinyje, redaguotame Joasia Krysa "Curating Immateriality: The Work Of The Curator In The Age Of Network Systems’ ": "The site of curatorial production has been expanded to include the space of the Internet and the focus of curatorial attention has been extended from the object to processes to dynamic network systems. As a result, curatorial work has become more widely distributed between multiple agents including technological networks and software. This book reflects on these changes and asserts that the practice of curating cannot be dissociated from social and technological developments."
sausis 23, 2007; 20:05
Kalbėsiu iš savo patirties kuruojant internetinę erdvę www.poemesanstitre.net
Su viešuoju online kuravimu aš asmeniškai turiu tą pačią problemą, kaip ir su visa “medijų kultūra” apskritai: paprasčiausiai nesugebu pakankamai susitapatinti su visa erdve ir procesu todėl, kad nematau savo kolegų ir tų, kuriuos turėčiau “kuruoti”. Viskas yra per daug sterilu ir sunorminta įvairių tag’ų (vaizdžiai kalbant), kad ir koks laisvas formatas būtų pasitelkiamas. Be to, man yra patogiau ir jaukiau bendrauti su autoriumi, kurio darbus noriu publikuoti, tete-a-tete. Tada kuratorystė tampa kažkuo daugiau, nei tiesiog apsikeitimas idėjomis, komentavimas ar kolektyvinis darbas. “Human connection” - manau, tai bus svarbu ir nepakeičiama net ir tada, kai technologijų lygis bus žymiai aukštesnis, nei dabar. Galbūt nuskambės banaliai, bet čia neišgersi vyno ar brendžio, sėdėdamas priešais ekraną su autoriumi ir bandydamas sudėlioti viską taip, kad abu būtų patenkinti (arba susirašinėdamas tais pačiais elektroniniais laiškais, bet vėlgi “in private”) ir net aiškiai pamatytų kažkokią iš to gimstančią naują pridėtinę vertę - ne tik paties kūrinio ar ekspozicijos. Man tai taip pat yra svarbi kuratorystės dalis, nors tai ir yra pakankamai neskaidri praktika.
Kitas klausimas: kas pačiam kuratoriui yra kuratorystė ir kuravimo procesas? Aš atsakyčiau taip: jei žmogus atlieka tai savo valia ir yra nepriklausomas savo sprendimuose, tai kuratorystė tam tikra prasme yra “išsieksportavimas” (vis neatsižaviu šia PB8 “įvesta” sąvoka) - kūrinio pateikimas auditorijai per pačiam kuratoriui svarbių dalykų/teorijų/nuojautų prizmę. Realiai tai yra sintezė, t.y., galutinis rezultatas “priklauso” ir menininkui, ir kuratoriui. Galbūt kuratorius netgi “diktatoriškai” sugeba ištraukti iš kūrinio kažką, ką nujautė, bet nepakankamai artikuliavo autorius - savotišką kūrinio “pasąmonės” ekstraktą, kuris persikelia į kuratoriaus konstruojamą kūrinio “aplinką (pateikimą, sklaidą, komunikaciją, paralelinį diskursą). Viešojo kuravimo procese tai irgi įmanoma pasiekti cross-komentavimo būdu, bet… nėra aiškus asmuo, su kuriuo tai galima susieti, t.y., nebelieka “veido”. Aišku, čia vėlgi susiduriame su vertybiniu klausimu: ar “veidas” yra būtinas? Galiu tik atsakyti , kad pats tikiu, jog būtinas. Tą “veidą” ir bandau kurti savo projekte – beje, veidą, neatsiejamą nuo publikuojamų kūrinių ir nemaža dalimi priklausantį nuo jų, tačiau visgi nevisiškai tapatų kūrinių “veidams”. Tad galėčiau reziumuoti, kad patį kuravimo procesą ir jo rezultatą (būtent visuminį kuravimo proceso rezultatą, o ne pačius eksponuojamus kūrinius) aš suvokiu kaip archi-kūrinį su labai aiškiais individualios (kuratoriaus) autorystės pėdsakais. O tai šiek tiek konfliktuoja su viešo kolektyvinio kuravimo formatu.
sausis 24, 2007; 13:19
Jurijau, visa tai, ką tu parašei yra žavu: žmogiškas ryšis ir pan. ir svarbu. bet manau, kad analogiška situacija galėtų įvykti ir to viešojo/kolektyvinio kuravimo atveju, būtent tuomet, kai įsitraukiantieji į procesą (ir menininkai, ir kiti) suvoktų tą procesą kaip jiems visiškai priimtiną (kaip buvo ‘curaredg’ aprašytu atveju), savą, tinkamą, įdomų, o ne kažkaip primestą. tokiu atveju ir nepaisant internetinės erdvės (nors juk ne vien ji gali būti čia pasitelkiama) procesas galėtų būti žmogiškas, efektyvus, įdomus, ir be abejo, turintis “savo veidą” (kuris būtų ne konkretaus kuratoriaus veidas, bet tam tikra bendruomeninio siūbavimo trajektorija) - sutik, bendruomenė irgi gali turėti savo parašą.
manau, čia labai svarbus būtent išankstinis susitarimas, pritarimas, priimtinumas. jeigu vienas ar kitas kuravimo procesas yra prie širdies tiek menininkui, tiek kuratoriui, ar tai būtų su brendžiu, ar webloge, ar kabinete, ar kur, tuomet jis turėtų būti išteisintas, nelipinant jokių skaidrumo/neskaidrumo ir kt. etikečių.
sausis 25, 2007; 13:04
Manau, kad viešosios kuratorystės “formatas” dažniausiai vis tiek “užprogramuoja” tam tikrą dalykinio bendravimo toną, net jei tas bendravimas yra draugiškas, mielas ir t.t. Viešumas tiesiog yra toks neintymus dalykas. Taip, jei toks santykis tenkina visas šalis (kuratorių ir menininką), viskas tvarkoj. Tiesiog iš savo asmeninės perspektyvos ir patirties norėjau pasakyti, kad kuratorystė man yra labai asmeninis ryšys; jei jau kalbėti visai atvirai - asmeninės draugystės užmezgimas / pratęsimas / intensyvinimas. Viešajame formate, konkrečiai 3xpozicijoje, bent jau kol kas matau tiesiog normalią neutralią kooperaciją / kolaboraciją. Tikiu, kad nemažai daliai dalyvaujančių to užtenka, nes visi turi savo optimalią distancijavimosi normą.
sausis 25, 2007; 15:21
Kalbant apie 3xpoziciją, faktas, kad, kaip viešojo kuravimo pavyzdys, ji dar tėra labai silpna ar netgi, pirmosios parodos atžvilgiu, nevisai pavykusi (kalbu ne apie pačią parodą, o būtent apie viešojo kuravimo formatą). iki sėkmės, manau, pritrūko bent kelių dalykų: laiko (nes geras kuravimas, koks jis bebūtų, nevyksta paskubom - kuratoriai ir meninikai, manau, turi vienas kitą “užsiauginti”) ir, būtent, išankstinio bendro susigyvenimo su idėja. turiu tokį įtarimą, kad menininkai priėmė pačią idėją su entuziazmu, bet su stebėtojo, o ne su dalyvio entuziazmu: ne itin daug kas ryžosi pateikti idėjas viešajam kuravimui, o jei ir pateikė, tai dažnai jau nugludintas (jų nuomone), su baime ką nors keisti, tartis, diskutuoti. taigi viešumo idėja nebuvo pakankamai visiems priimtina; galbūt ir dėl to, kad viešuma turi mažesnį autoritetą nei privatumas.
bet iš principo manau, kad toks asmeniškai viešas kuravimas vis tiek įmanomas, jei išvystoams pasitikėjimas bendruomene. ir galbūt bendruomenės autoritetas taip pat.
galbūt ta prasme tu iš dalies ir teisus, Jurijau, kad koją čia gali būti pakišęs ir pats internetinis formatas, nes visgi toks dariaus gerasimavičiaus minėtas kolektyvinis modelis ir toks visai viešas 3xpozicijos modelis skiriasi. čia bendruomenė yra pernelyg neapibrėžta, todėl nesaugi. bet kitą vertus, net ir interneto terpėje įmanomas apibrėžtesnės bendruomenės sukūrimas (apibrėžtos ne konkrečių dalyvių, bet veido ir autoriteto parsme), tuomet modelis, manau, turėtų kažkokiu būdu suveikti.
sausis 25, 2007; 17:17
Lina, aš kalbu ne apie “suveikimą” ar autoritetą (visiškai neabejoju, kad internetinė viešo kuravimo bendruomenė gali sėkmingai ir rezultatyviai veikti bei turėti savo autoritetą) bet apie paties ryšio šiame formate “metafiziką” - emocinį tapatinimąsi. Sunku jausti emocinį ryšį su krūva avatarų arba slapyvardžių, net jei pažįsti po jais besislepiančius žmones. Ir manau, kad tai atsispindi procese, galbūt ir rezultate.
sausis 25, 2007; 18:36
Aš suprantu, apie ką tu kalbi, ir iš dalies net pritariu tau. tik bandau apsvarstyt, ar tas emocinis ryšys tikrai visada reikalingas, gal yra kitų dalykų, galinčių jį pakeisti/veikti taip kaip jis. abejoju, kad tokia emociškai intymi kuratorystė visada gerai: tavo poemesanstitre atveju - ji neišvengiamai reikalinga, nes tai tavo labai asmeninis, labai, kaip čia pasakius, išjaustas, iščiupinėtas projektas, ir, kaip ir pats sakei, veikiau tavo, o ne tavo eksponuojamų autorių kūrinys.
pagalvojus, vargu ar į vertinimo skalę galime tuos kuratorystės modelius sustatyt, esmė čia yra pasirinkti relevantišką modelį (pagal projekto pobūdį, idėją, mastą), koks jis bebūtų.
sausis 25, 2007; 18:43
beje, www.balsas.cc yra Alenos Williams teksto apie kuratorystę vertimas, ir ji būtent nemažai rašo apie tai, kad šiuolaikinė kuratorystė dažnai virsta kuratoriaus meninių ambicijų pildymų, t.y. kad jo spaudas ekspozicijose ir pan. tampa gerokai ryškesnis nei dalyvaujančių menininkų, ir, švelniai tariant, pastaruosius tiesiog užgožia.
sausis 30, 2007; 21:31
Sveiki dar kartą,
stebint šią diskusiją ir vėl prie jos prisijungiant kiekvieną kartą norisi iš naujo pasisveikinti, galbūt todėl, kad ši erdvė ir taip pakankamai nuasmeninta - nors visi prisistatome vardais, tačiau ne visus čia pasisakiusius pažįstu asmeniškai. Pasisveikindama taip pat imituoju gyvą pokalbį - “human connection”, kurį mini Jurijus.
Labai įdomu sužinoti, kaip įvairiai gali būti vertinamas pats kuratorystės procesas. Viešumas gali tapti ir apsunkinančia aplinkybe tiek kuratoriams, tiek ir menininkams, nepaisant to, kad jis (bent teoriškai) suteikia lyg ir didesnes galimybes dalyvauti procese vienodomis teisėmis, yra demokratiškas. Įdomi Jurijaus mintis apie kuratorystę kaip “išsieksportavimą” ir emocinio ryšio pratęsimą. Juk net ir čia aptariamu “3Xpozicija” atveju buvo siekiama sukurti tam tikrą bendruomenę, kuri kolegialiai priimtų sprendimus ir diskutuotų apie tam tikrą fenomeną, o bendruomeniškumo jausmas per se yra labai sociali kategorija. Galbūt todėl čia minimi tam tikri projekto “3Xpozicija” trūkumai susiję būtent su jų iniciatorių ir dalyvių skirtingai suvokiama bendruomeniškumo samprata?
sausis 31, 2007; 1:48
žmonės, kaip jūs dabar čia bandote nurašyti internetą kaip emocionalią komunikacijos priemonę, pažiūrėkite į delfi.lt ar kitus portalus. Jei įmanomamas "nekultūringas" emocionalus komentavimas, turėtų būti įmanomas ir emocingas "kultūringas bei intelektualus" komentavimas internete. Vienos ar kitos komunikacijos priemonės (medijos) "sudvasinimas" lyginant ją su kita, manau, aktualioje kultūroje neturi pagrindo. Ir internete, manau, būtų galima dar emocionaliau vykdyti kuravimą ir užmegzti ryšį tarp visų dalyvių.
Beje, 3xpozicija.lt praktiškai nėra nė vieno avataro - ir visi dalyviai yra tikri ir realūs personažai su savo vardais ir pavardėmis. Sutinku, kad 3xpozicija.lt bendravimo tonas yra daugiau dalykinis, gal tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl diskusijos netapo gyvesnėmis. Reikėjo nuo pat pradžių būti labiau neformaliems ir ieškoti "gyvesnio komunikacijos tono". Būtent, weblogo (el. dienoraščio) formatas ir suteikia asmeniškumo, ir intymumo komunikacijai.
Be to, neblogai į keletos šiuolaikinių, įtakotų naujųjų medijų, kuravimo modelių kontekstą įveda Linos minėtas Alenos Williams tekstas "Tinklo menas ir procesas: keletas minčių apie kuravimą ".
vasaris 1, 2007; 18:45
Vytautai, sureagavai pakankamai emocionaliai ir įtikinai, kad interneto erdvė nėra vien bejausmė informacijos sklaidos terpė. Man rodos, čia buvo kalbėta ne tiek apie “tikrųjų” emocijų raišką virtualioje erdvėje, kiek apie bendravimo betarpiškumą, kuris šios diskusijos dalyviams atrodo pakankamai svarbus bendravimo (taip pat ir su kuratoriais) aspektas. Reziumuojant mūsų diskusiją, norėčiau padėkoti visiems joje dalyvavusiems už mintis, kritines pastabas ir paaiškinimus, su kuriais, galbūt bus įdomu susipažinti ir leidinio skaitytojams.
vasaris 25, 2007; 3:09
Naršydama 3xpozicijos bendruomenės stalčiukus, radau visokių daugiau ar mažiau įdomių dalykų. Panašu, kad dabar, pasibaigus materialiai ekspozicijai, gyvena ir viešinasi tik tekstai apie viešą kuravimą (beje, verta būtų painformuoti, kad kai kurie parodoje eksponuoti darbai keliauja ir rodosi kituose kontekstuose?).
Neliko vaizdų – laisvę tekstams! Smagu, nes retai tiek daug viešai diskutuojama apie kuravimo procesus.
Jau kutena vaizduotę paroda, kurioje dalyvauja ne menininkai, o tik kuratoriai. Ar galima būtų tokioje parodoje eksponuoti kažkokius kiekvieno kuratoriaus asmeninius kuravimo modelius?
Mačiau pagrindiniame 3xpozicijos puslapyje gairių sąrašą. Po tuo sąrašu radau pakabintą gairių debesį. Ar bus audra? Kada ir kuom palis iš to debesies? Ar tas debesis reiškia, kad jame susikoncentravo tai, kas svarbiausia 3xpozicijos bendruomenei, ar tai tik dizaino sprendimas?
kovas 2, 2007; 0:05
Super! Gera mintis. Kuratorių paroda visai įmanoma, jei tik rastųsi entuziazmo ir noro.
Debesio funkcija buvo atspindėti, kas svarbiausia bendruomenei. Tačiau jis nevisiškai pavyko, nes gal visiems dalyvaujantiems nebuvo noro ar prasmės žaisti pagal raktažodžių taisykles. Idealiausiu atveju debesis atspindės tai, kas svarbiausia bendruomenei, tikėkimės artimiausiuose projektuose.